- žėlaba
- מė̃laba sf. (1) NdŽ žr. žėlava: 1. Ir siūlysi valgyt, neima nieko, sėdėj[o] jy, žė̃labą atlaikė [už tėvus] Sn. Kad man, sakau, žė̃laba, mamą nesenai pakavojau, negaliu dainuot Kp. 2. Jau po žė̃labai Pns. Žė̃labą po tėvo nešioja Žsl. 3. Ilgai jojo ir prijojo tą miestą su žė̃laba BsMtII177(Tl). 4. OGLI139 raštiškas skundas: Parašė žė̃labą OZ66.
Dictionary of the Lithuanian Language.